Parama dėkojame




Sprogimas

J. Gintalienė: „Nesijuokiu iš kilnumo ir dorybės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Mažeikiškiai ne tik muzikai, šokėjai, sportininkai ir pan., bet ir gabūs intelektualai. Jau ne vieną jų matėme intelektualiuose žaidimuose. Žingsnis po žingsnio to link ėjo ir Jolanta Gintalienė. „2016 metais protmūšio komandos paraginta pradėjau pati vesti žaidimą „Auksinis protas“ gyvai Mažeikiuose. Žaisti man patinka labiau, todėl su mielu noru perleidau vedimą kitiems, o pati žaidžiu“, – pasakoja Jolanta, kuriai pagrindinis laimėjimas – nuostabi šeima. Beje, ji pabrėžė, kad niekada niekas jos neišgins iš Mažeikių. „Jei išgirsite, kad gyvenu ne Mažeikiuose – pasimelskite už mane, vadinasi, man labai blogai“, – juokauja pašnekovė.

– Mėgstate lavinti protą, ne kartą matėme ir televizijos laidoje. Kaip Jus paviliojo proto mūšiai? Kokios duoda patirties?

– Pati Protų kovose su Robertu Petrausku dalyvauju nuo 2011 m. Į komandą pakvietė vaikystės draugė Sigita. Ji žinojo, kad aš mėgstu stebėti žaidimus, rodomus per TV („Šeši nuliai milijonas“, „Kas taps milijonieriumi“, „Kas? Kur? Kada?“ ir pan.), tai pasiūlė pabandyti pačiai sužaisti. Na, ir man labai patiko. 2016 metais protmūšio komandos paraginta pradėjau pati vesti žaidimą „Auksinis protas“ gyvai Mažeikiuose. Žaisti man patinka labiau, todėl su mielu noru perleidau vedimą kitiems, o pati žaidžiu. Šiuo metu „Auksinį protą“ Mažeikiuose veda Laurynas Jonauskas, taip pat labai mėgstantis intelektualius žaidimus. Protų mūšiai moko žmones įsiklausyti vieniems į kitus, nes tenka ne tik atsakyti, bet ir parinkti teisingą atsakymą iš galimų variantų. Tai didelė patirtis bendraujant su žmonėmis, taip pat gausina žinių bagažą.

– Ko reikia norint dalyvauti protmūšiuose?

Noro žaisti ir... viskas. Mano komandoje „Tandem“ žaidžia įvairiausių profesijų atstovai. Kiekvienas turi stipriąją žinių pusę ir prisideda prie komandos bendro rezultato.

– Kokios savybės Jums čia padeda ir kokios trukdo?

Padeda žingeidumas. Nuo vaikystės buvau Kodėlčiukas. Trukdyti tai niekas netrukdo. „Jei neprivalgei – tai neprilaižysi“, – sako liaudies patarlė, arba žinai, arba ne.

– Jei jau kalbame apie būdo savybes, pasakykite, kokiose kompanijose Jūs pati jaučiatės geriausiai ir kokios Jums kelia didžiausią nuobodulį?

Nėra kompanijos, kurioje jausčiau nuobodulį. Jei jau esu pakviesta ir sutikau ateiti – visada bus kažkas įdomaus – ar sutiktas naujas žmogus, ar išgirsta naujiena…

– Kokiomis taisyklėmis dažniausiai naudojatės savo gyvenime?

Mano moto – nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau padarytų. Tai pagrindinė taisyklė.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti darbe, gyvenime?

Kartais iškyla problemų, bet atsigręžusi ir pažvelgusi į jas iš dabarties suprantu, kad tai net nebuvo iššūkis. Tai ir yra gyvenimas. Mano mama sakydavo: praeitoji – užmirštoji. Dievas davė nuostabų sugebėjimą labai greitai pamiršti tai, kas buvo sunku ar nemalonu.

– Kokių silpnybių ir baimių turite?

Silpnybių turiu daug. Jei galima pajuokauti – tai kiekvienam gyvenimo atvejui po silpnybę. O baimių su patirtimi vis mažėja. Pelių ir vorų tikrai niekada nebijojau.

– Jei Jums prireiktų labai greitai susiruošti į kelionę, ką būtinai pačiuptumėte?

Pasą, banko kortelę ir telefoną.

– Ką laikote didžiausiais savo ligšiolinio gyvenimo laimėjimais?

Mano šeima yra mano didžiausias laimėjimas. Metams slenkant supratau, kad nieko nėra stipresnio ir džiuginančio už juos.

– Kas Jums yra šeima?

Kaip jau minėjau – viskas. Tai mano tvirtovė, kur ne tik pailsiu, bet ir pasisemiu stiprybės. Artimieji man – geriausia palaikymo komanda. Viskas gyvenime laikina, tik šeima amžina. Valdžios ateina ir nueina, keičiasi darbovietės ir kaimynai, bet artimiausi žmonės niekada. Dėl jų gyvenu ir jie gyvena dėl manęs.

– Ar Jūs nuo jaunumės tokia smalsi, buvote ramus vaikas ar pokštininkas?

Buvau ir esu smalsi. Rami – niekada. Mano pažymių knygelėje rastumėte ne vieną pastabą už neramumą pamokų metu. Teko ir kampe pastovėti (tais laikais statydavo nenuoramas į kampus). Manau, turiu humoro jausmą ir mėgstu pajuokauti, bet, kaip vieno mano mylimiausio romano herojė – niekada nesijuokiu iš kilnumo ir dorybės.

– Papasakokite apie save, savo tėvus. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?

Man pasisekė – augau gražioje ir darnioje šeimoje. Didelę įtaką darė tėtis, man visada buvo įdomu su juo pasikalbėti, padiskutuoti. Pamenu, tėtis visada užsisakydavo žurnalus: „Mokslas ir gyvenimas“, „Mūsų gamta“, „Mokslas ir technika“. Tėtis ir šie žurnalai buvo mano pirmieji žinių šaltiniai. Gaila, kad tada nebuvo Google. Didelę įtaką darė ir seneliai. Nors „mano kaimas“ ir tolokai buvo (Rokiškio rajone esantis Kazliškio kaimas), tačiau praleistas laikas su jais buvo ypatingas – mylėti Lietuvą mokė būtent jie, iškentę karo ir pokario baisumus, nepalūžę ir nepraradę tikėjimo Dievu ir žmonėmis. Gal todėl, kad aplink mačiau tik stiprias ir laimingas santuokas, lėmė, kad anksti pati ištekėjau. Nesigailiu. Šeima ir buvo mano svajonė. Su vyru užauginome šaunius vaikus – dukrą ir sūnų. Istoriją pamilau tik gerbiamų mokytojų dėka. Visada miela prisiminti mokytojus Ireną Lizdenienę, Antaną Šiaulį, Šliauterį. Turėjome nuostabią auklėtoja Niną Servutytę. Ji sugebėjo suburti mūsų klasę taip, kad iki šiol su klasiokais bendraujame kaip broliai su seserimis.

– Kokius mokslus baigėte, gal dar ruošiatės studijuoti?

1997 metais baigiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą. Mus ruošė būti informacinių centrų vadovais. Džiugu, kad tenka dirbti pagal specialybę – Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre. Daugiau studijuoti nesiruošiu, bet negaliu sakyti niekada, nes nežinau, kas bus ateityje – mokytis niekada nevėlu ir įdomu.

– Koks Jūsų dabartinis darbas?

Dabar esu Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro vadovė. Mūsų nedideliam kolektyvui tenka rinkti ir teikti informaciją apie mūsų kraštą, ruošti medžiagą informaciniams leidiniams, pristatyti Mažeikių rajoną įvairiose parodose ir renginiuose. Padedame norintiems pradėti verslą. Smagu, kad darbas mane suvedė su nuostabiais žmonėmis, garsinančiais mūsų kraštą. Bendravimas man mano darbe patinka labiausiai.

– Nekilo pagundos išvykti į didmiestį ar net emigruoti? O kaip Jūs susiejote likimą su Mažeikiais?

Niekada. Net minties tokios nebuvo ir nėra. Jei išgirsite, kad gyvenu ne Mažeikiuose – pasimelskite už mane, vadinasi, man labai blogai. Tik bėda gali mane išginti iš gimtojo miesto. Nieko geriau nėra, kai kiekvienas miesto kampelis pažįstamas, kai aplink daug matytų veidų. Čia mano namai, tėvai, sesuo ir draugai. Čia mano praeitis, dabartis ir, tikiuosi, ateitis, todėl man skauda širdį, kai jaunimas sieja ateitį su kitais miestais ar net užsieniu. Kas bus su Lietuvos provincija, kai mūsų karta išeis amžinybėn? Negi išliks tik irstantis betonas su vietovardžiu? Ne. Taip nebus. Gera vieta tuščia nebūna, o Mažeikiai ypatingai gera vieta!

– Kaip atsikratote įtampos, ar buitis ramina, o gal veda į neviltį?

Kavos puodelis su artima drauge, geros knygos skaitymas ir paprasčiausiai praleistas vakaras su šeima – geriausias vaistas po įtemptos dienos. Nesu pedantė ir su šluoste nevaikštau po namus, tvarkai palaikyti užtenka šeštadienio pusdienio, kuris pralekia nepastebimai ir, rodos, visi daiktai stoja į savo vietas, o dulkės dingsta pačios...

– Koks dabar Jūsų užimtumas, laisvalaikis, pomėgiai?

Mano darbo specifika dažnai nulemia, kad tenka ilgiau užsibūti darbe ar net savaitgaliais pasidarbuoti. Ne bėda... Vaikai užauginti, vyras susitaikė su tokiu mano gyvenimo tempu. Bet suspėju viską: ir pamegzti, ir paskaityti, ir filmą pažiūrėti. Daugmalonaus laiko praleidžiame su savo augintiniu šuniuku. Na, ir, žinoma, mėgstu keliauti. Smagu atrasti Lietuvą, nes tiek daug dar apie ją nežinau, arba žinau, o norisi ir pamatyti pačiai...

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien, ar esate užimtas žmogus?

Prasidėjo atostogų sezonas, vadinasi – mums darbymetis, bet ar esu užimta... Negalėčiau pasakyti: visada visiems ir viskam atrasiu laiko.

– Esate ambicingas žmogus, kokių dar turite planų?

Nevadinu savęs ambicingu žmogumi. Greičiau – atsakinga. O planų... Stengiuosi jų nekurti. Liaudis sako: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Kaip bus – taip. Darbe tenka išsikelti tikslus ir vykdyti uždavinius.

– Ar daug yra dalykų, kurių žmonės apie Jus nežino?

Esu gana atvira, bet... Paslapčių, kaip ir kiekviena moteris, turiu.

– Jūsų palinkėjimas...

Noriu visiems palinkėti svajoti, nes svajonės pildosi.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode