Popiežius laiške ES jaunimui, dalyvavusiam Prahoje surengtoje konferencijoje, paminėjęs absurdišką karą Ukrainoje, paragino įsipareigoti padaryti galą šiam karui, patikindamas, kad, kai keli galingi žmonės siunčia tūkstančius jaunų žmonių kovoti ir mirti, yra teisėta maištauti. Popiežius laiške pateikė maištautojo pavyzdį. Tai Franzas Jägerstätteris, kankinys ir katalikų Bažnyčios palaimintasis, Antrojo pasaulinio karo metu nacių mirti nuteistas jaunas sąžinės kalinys.
Franzas Jägerstätteris (19071943) buvo paprastas šeimos tėvas, karo metu dirbo šeimos ūkyje St. Radegrunde, –Austrijos vietovėje prie pietinės Vokietijos sienos, ėjo kaimo bažnyčios prižiūrėtojo pareigas. Jaunystėje nepasižymėjęs ypatingu pamaldumu, sukūrė šeimą su Franziska, augino tris dukteris. Franzo krikščioniškas tikėjimas sustiprėjo karo grėsmės aplinkybėmis. Jis kasdien eidavo Komunijos, už paslaugas laidotuvėse atsisakydavo mokesčio, daug skaitė, meldėsi ir mąstė apie paklusnumą teisėtai valdžiai ir paklusnumą Dievui, apie šį ir amžinąjį gyvenimą, apie Jėzaus kančią ir mirtį. Franzas buvo vienintelis iš kaimo balsavęs prieš Austrijos anšliusą, t. y. neteisėtą Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos.
Pašauktas į karinę tarnybą, jis visaip vengė į ją eiti. Buvo prisaikdintas, tačiau mero dėka galėjo sugrįžti į savo ūkį. Vėl pašauktas tarnavo apie pusmetį (1940–1941), bet, mero užtarimu, vėl galėjo sugrįžti į namus. Franzas buvo įsitikinęs, kad dalyvavimas kare yra sunki nuodėmė, todėl nusprendė į šaukimą į kariuomenę atsakyti atsisakymu kovoti. 1943 m. Franzas dar kartą buvo pašauktas į karinę tarnybą. Prisistatęs jis pareiškė atsisakantis kariauti, bet galintis vykdyti nesmurtinę tarnybą, tačiau tai jam nebuvo leista.
Suimtas ir įkalintas šiauriniame Austrijos mieste Lince – būtent Lince 2007 m., Franzas Jägerstätteris paskelbtas palaimintuoju – vėliau perkeltas į Berlyną-Tegelį, kur 1943 m. liepos 6 d. buvo nuteistas mirtimi už maišto kurstymą. Franzas prieš egzekuciją laiške rašė, kad rašo surakintas, bet kad šitaip geriau, nei būtų surišta jo valia:
„Jei turiu rašyti surakintomis rankomis, man tai daug geriau, nei kad mano valia būtų sukaustyta grandinėmis. Nei kalėjimas, nei grandinės, nei mirties nuosprendis negali atimti iš žmogaus tikėjimo ir laisvos valios. Dievas duoda tiek jėgų, kad įmanoma ištverti bet kokią kančią. Žmonės nerimauja dėl sąžinės įsipareigojimų, kurie susiję su mano žmona ir vaikais. Tačiau negaliu tikėti, kad vien dėl to, jog turi žmoną ir vaikus, žmogus gali ramiai nusikalsti Dievui.“
Popiežius Pranciškus laiške jaunimui patikino, kad Franzas buvo linksmas, simpatiškas, nerūpestingas jaunuolis, kuris, žmonos Franziskos, su kuria susilaukė trijų vaikų, dėka, pakeitė savo gyvenimą ir išsiugdė gilius įsitikinimus. Kai buvo pašauktas į kariuomenę, jis atsisakė imti į rankas ginklą, nes manė, kad žudyti nekaltus žmones neteisinga. Jo sprendimas sukėlė griežtą bendruomenės, mero ir net šeimos narių reakciją. Vienas kunigas mėgino jį atkalbėti vardan jo šeimos. Visi buvo prieš jį, išskyrus žmoną Franziską, kuri, nors ir žinojo apie didžiulius pavojus, palaikė savo vyrą iki galo. Franzas mieliau rinkosi būti nužudytas, nei žudyti. Jis manė, kad karas yra visiškai nepateisinamas. Jei visi į kariuomenę paimti jaunuoliai būtų pasielgę taip, kaip jis, Hitleris nebūtų galėjęs įgyvendinti savo velniškų planų. Blogiui, kad nugalėtų, reikia bendrininkų, patikino popiežius.
Pasak Vatikano Šventųjų skelbimo dikasterijos, Franzas Jägerstätteris nenorėjo nulenkti galvos prieš Hitlerį, jis nulenkė galvą prieš Dievą, o visa kita padarė giljotina. (SAK / Vatican News)
