„Žmonės pasaulyje gali turėti skirtingų gebėjimų ir išteklių, tačiau visi jie yra vienodai orūs ir vertingi. Kai tai nepripažįstama, žmogaus teisės ir laisvės lengvai pažeidinėjamos ir ignoruojamos“, o „tautų bendruomenė ir atskiros valstybės neturėtų teikti pirmenybės teisėms arba pripažinti teisėmis idėjų, kurios neturi pagrindo sutartyse ar papročiuose“, – sakė arkivyskupas Gabrielle Caccia, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO.
Jis pasisakė diskusijoje apie žmogaus teisių dokumentų įgyvendinimą. Pasak jo, valstybėms įgyvendinant žmogaus teisių instrumentus pastaraisiais dešimtmečiais padaryta didelė pažanga užtikrinant ir saugant žmogaus teises. Tačiau iššūkių dar daug, o pasiekimai nėra iškalti akmenyje. Norint užtikrinti visišką pagarbą žmogaus teisėms, reikia grįžti prie pamatinių principų.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pagrindinis principas tvirtina, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“. Tai turi būti visų pastangų remti ir ginti žmogaus teises atsparos taškas.
Orumas yra neatsiejamas nuo pačios žmogaus prigimties ir niekada neturi būti suvokiamas kaip valstybės ar kažkieno kito suteikta malonė. Asmens orumas nėra subjektyvi vertybė ir nepriklauso nuo žmogaus statuso, galios ar ryšių. Tai labai akivaizdu, kai pažeidžiama negimusių, ligotų, žmonių su negalia ir pagyvenusių žmonių teisė į gyvybę.
Norint tinkamai įgyvendinti žmogaus teisių dokumentus, reikia nuolat kartoti, kad, kaip juose tvirtinama, žmogaus teisės kyla iš įgimto žmogaus asmens orumo.
Pasak nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo JTO arkivyskupo G. Caccia, bendrame žmonių orume atsispindi dar vienas esminis elementas, būtinas žmogaus teisių instrumentams įgyvendinti, – solidarumas. Žmogaus teises turi individualūs asmenys, kurie priklauso žmonių šeimai. Šis žmogaus prigimties aspektas yra pareigų vienas kito atžvilgiu šaltinis.
Vatikano diplomatas pabrėžė, kad laisvė ir solidarumas yra būtini žmogaus gerovei. Jei vertinsime šias vertybes ne kaip viena kitą papildančias, bet konkuruojančias – susilpninsime abi. Solidarumas laisvės sąskaita kelia riziką, kad paskiras žmogus bus palenktas grupinei tapatybei, neatsižvelgiant į jo tikslą. O nuo solidarumo atsieta laisvė veda prie klaidingo teisių kaip tikslų, o ne kaip priemonių, būtinų žmogaus klestėjimui sąlygų, supratimo. Laisvė be solidarumo taip pat lemia rėmimąsi vien savimi ir susvetimėjimą, griaunančius bendruomenės gyvenimą ir solidarumą tarp kartų.
Žmogaus teisės turi būti suprantamos kaip nedalomos, tarpusavyje susijusios ir tarnaujančios bendram gėriui. Reikia vengti mėginimų propaguoti naujas, skaidančias žmogaus teisių sąvokas, dėl kurių nėra sutarimo ir kurios, kaip 2022 metų pradžios kreipimesi į diplomatinį korpusą pažymėjo popiežius Pranciškus, apima „dalykus, kurie dėl savo skaldomojo pobūdžio nepriklauso organizacijos tikslams siaurąja prasme“. Šios pastangos, įskaitant tas, kurių imtasi Jungtinių Tautų sistemoje ir sutarčių įgyvendinimo institucijose, yra tai, ką popiežius Pranciškus dažnai vadina ideologine kolonizacija. Be to, kai kurių vadinamųjų teisių propagavimas tarsi teisėtų įpareigojimų suteikia patogų pasiteisinimą tiems, kurie tuo pat metu nepaiso iš tiesų įtvirtintų žmogaus teisių įpareigojimų.
„Tautų bendruomenė ir atskiros valstybės neturėtų teikti pirmenybės teisėms arba pripažinti teisėmis idėjų, kurios neturi pagrindo sutartyse ar papročiuose. Veikiau turėtume sutelkti pastangas, kad užtikrintume žmonėms galimybę naudotis aiškiai nustatytomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis“, – sakė Vatikano diplomatas. (RK / Vatican News)
