Šiuos žodžius pacitavo Viekšnių gėlių salono šeimininkė Jolanta Jablonskienė, tad būtent su ja bei su dviem gėlių pasaulį mylinčiomis merginomis Judita Jasaite ir Ramune Martinkute ir kalbėsime apie floristikos meną.
Nepasitikėkime apsišaukėliais
Straipsnį norėčiau pradėti pacituodama Ievos Kupčinskienės, Lietuvos nacionalinės floristų asociacijos prezidentės, mintis apie floristus apsišaukėlius. ,,Floristika – tai gamtininko žinių ir menininko talento reikalinga profesija, kurios reikia bent trejetą metų mokytis specialioje mokykloje, po to – dar nemažos praktikos. Toliau floristė piktinasi, jog tokie diletantai karpo gėlių kotus žirklėmis. ,,Blogiausia ne tik tai, kad šitaip sutraiškomi ir užspaudžiami augalo vandens indai, leidžiantys ,,gerti” ir taip išlikti gyvybingam. Tokių ,,floristų”, nesirūpinančių savo augalais, klientai dažnai dejuoja, kad gėlės – vienadienis grožis. Jei gėlės taip trumpai juos tedžiugins, tuomet jie ims rečiau gėles pirkti, rečiau dovanoti. Jos nustoja būti vertinga ir gražia bendravimo, jausmų išraiškos priemone
Gėlės – savaime gražus gamtos stebuklas, tačiau diletantų parduodama disharmonija nesukuria to burto, dėl kurio žmonės neatsispiria jų grožiui ir pradeda trokšti, kad gėlės juos suptų visą gyvenimą. Visiškai kiti dalykai darosi, kai gėlės pakliūva į tikrų menininkų ir profesionalų rankas: jos puikiai atrodo, spinduliuoja grožį bei harmoniją.
Mokykimės atpažinti tikrą floristą. Visų pirma, jis dirba su profesionaliais įrankiais. Įrankis Nr. 1 – floristinis peilis. Teisingai atlikus pjūvį tokiu įrankiu, gėlei vandenyje bus užtikrintas gyvybingumas. Atiduodamas gėles tikras profesionalas visuomet jums primins, kad prieš pamerkdami, būtinai dar kartą aštriu peiliu atnaujintumėte pjūvį.“
Taigi ne kiekvienas besisukinėjantis tarp gėlių yra floristas. Ir Mažeikiuose yra tikrų šios srities profesionalų. Tačiau šįkart norėtųsi supažindinti su moterimis, kurios skaičiuoja tik pirmąjį penkmetį kelyje į floristikos pasaulį, bet jų meilė gėlių pasauliui, užsidegimas byloja, jog tuo keliu bus einama iki gyvenimo galo.
Judita ir Ramunė – būsimos floristės
Pakankamai gerais balais baigusios Viekšnių gimnaziją, draugės J. Jasaitė ir R. Martinkutė nesirinko profesijų universitetuose ar kolegijose. Merginos nedvejodamos pasirinko Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyriaus floristikos specialybę.
,,Mokykloje darėme kompozicijas iš įvairiausių gamtinių medžiagų, derinome jas su gyvomis gėlėmis. Čia išmokome įvairių technikų, susipažinome su teorija, nuolat buvo skatinama mūsų fantazija. Be to, dekoravome pačias gėles, darėme puokštes iš džiovintų augalų, mokėmės pakuoti dovanėles, komponavome puokštes įvairiems renginiams“, – apie savo pažintį su floristika pasakoja merginos. Dabar džiaugiasi galėdamos tobulėti atlikdamos praktiką salone ,,Dianos gėlės”.
Svajonei buvo lemta išsipildyti
J. Jablonskienė dirbdama įvairius darbus, svajojo turėti savo gėlių saloną. Ir svajota buvo ne tuščiai – Jolanta paniro į gėlių pasaulį visa savo esybe. Kad pažintų šios srities paslaptis, baigė D. Česnienės organizuotus kursus, po to įstojo mokytis į tarptautinės klasės meistro Sigito Kaminsko floristų mokyklą Klaipėdoje. Moteris gali valandų valandas kalbėti apie tai, ko išmoko iš latvės dėstytojos Aijos Žagarinios ir paties S. Kaminsko. Deja, anot J. Jablonskienės, dažnai žmonės sunkiai priima naujoves, laikydamiesi įprastų tendencijų. ,,Dabar populiarios gamtinės medžiagos, tai, kas atkartoja gamtos linijas bei spalvas. Išlieka pastelinės spalvos, populiarėja vintažas – tarsi sendintos, prigesintos spalvos. Grįžta jurginai, bijūnai, nors visada reikėtų paisyti sezoniškumo“, – dalijasi mintimis pašnekovė. Berte berdama mintis apie gėlių priežiūros bei komponavimo subtilybes, Jolanta įsitikinusi, kad to mokysis iki gyvenimo pabaigos. Beje, tik aštuonerius metus išdirbus floristikos srityje, galima pretenduoti į meistro vardą.
Taip pat moteris pacitavo vieno meistro žodžius, kad pirkdamas puokštes ar patalpų puošimo paslaugąs, žmogus perka šimtus klaidų ir eksperimentų, perka dienas, savaites, mėnesius nusivylimų ir ieškojimų ir tikro džiaugsmo momentus. Perka ne šiaip daiktą, o meistro širdies dalelę, gyvenimo akimirkas ir bemieges naktis. Anot Jolantos, dažnai žmonės nepamąsto, kad akį džiuginantis grožis bei harmonija – ilgų ieškojimų rezultatas.
Moteris papasakojo ir apie tai, jog tas visiems matomas grožis slepia kruvinas juodas rankas, klientams nematomą juodą darbą. Paprašyta patarti, kaip ilgiau išlaikyti gėles, Jolanta primena netingėti keisti vandens, jeigu nenuvalyta, nuvalyti lapus, nuolat nupjauti kotelį peiliu, tik ne žirklėmis. Beje, kuo ilgesnis kotas, tuo sunkiau vanduo pasiekia žiedą. Taigi, aplink yra žmonių, pasiryžusių su mumis dalintis grožiu, tik atverkime jam savo sielas.
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
